Ponai ir ponios, tobulybės!

– Noriu, kad viskas būtų tobula!

– Pažiūrėk, kaip tobulai ji atrodo. Man iki jos – kaip iki mėnulio!

– Koks tobulas jų gyvenimas, norėčiau ir aš taip gyventi.

Neslėpsiu, dažnai girdžiu aplink tokias kalbas. Neslėpsiu ir to, kad pati kartais užsimanau būti tobula. Tačiau išvada viena ir nenuginčijama: tokiuose mūsų noruose kažkam patikti ir įtikti, atrodyti būtent taip ir ne kitaip, sužibėti, sublizgėti ir dar visaip kitaip bandyti nustelbti kitus.. būtent tokiuose mūsų noruose slypi didžiausia netobulybė pasaulyje.

Šiais laikais žmonės bijo būti per stori ar per liekni, bijo būti per aukšti ar per žemi, bijo atrodyti iššaukiančiai, vien todėl, kad taip galėtų pasijusti savimi. Didžioji dalis renkasi tą masę, kuri iš pažiūros atrodo tokia stulbinamai spalvinga, tačiau viso labo yra viena didelė pilka dėmė, kurioje nyksta žmonių asmenybės.

Jauni žmonės gėdijasi rinktis savaitgalio vakarus vienumoje, nes aplinkui draugai linksminasi, vadinasi, reikia linksmintis ir jiems. Aplink tvyro nuolatinė įtampa ir baimė nebūti stilingu, madingu, šmaikščiu. Baimė nemokėti flirtuoti, baimė nemokėti užkalbinti patikusio žmogaus, baimė paklausti, baimė pagirti. Žmonės bijo nusišnekėti, bijo nemokėti bučiuotis, bijo pasirodyti nevykėliai lovoje, bijo skaityti seną ir nebemadingą literatūrą.

Ir viskas dėl tobulumo. Dėl noro būti panašiu į kažką, tačiau tik ne į save.

Liūdniausia, kad tobulumo siekimas šiais laikais siejasi tik su išvaizda, tik su išoriniu „aš“. Nors vargu ar tai tikrai yra „aš“. Labiau – „kažkas“. Mes visi turime siekti kuo didesnių aukštumų, dangus neturi būti per aukštai nė vienam iš mūsų, tačiau nereikia to apibrėžti kaip tobulybės. Nes tobulybė – tai rėmai. Į kuriuos įtilpus atsiranda nenumaldomas noras vegetuoti.

Visi mes esam gražūs, visi esam išskirtiniai. Nė vienas nėra prastesnis už kitą.

Mūsų misija – tobulėti. Tačiau ne iki tobulybės. Būkim tobuli tiek, kiek iš tiesų jausimės savimi.

Komentarų nėra

Komentuoti

El. pašto adresas nebus skelbiamas.