Kitas žvilgsnis į kūrybinę pusę pro ,,Begalybės fragmentų‘‘ prizmę (Interviu)

,,Jeigu tu manęs paklaustum, kaip atrodo laimė, aš nupieščiau tavo akis, tavo lūpas, tavo plaukus – aš nupieščiau tavo veidą, nupieščiau tavo šypseną – nes taip atrodo mano laimė‘‘.

 Tokių panašių ir dar daugiau kitoniškų jausmingų tekstų socialiniame tinkle ,,Facebook‘‘ platina literatūros puslapis ,,Begalybės fragmentai‘‘, kurio autoriai puslapį pristato kaip kūrybinį eksperimentą. ,,Facebook‘‘ tinkle esantis puslapis įsikūrė 2014 metais ir per kiek daugiau nei metus subūrė beveik 15 tūkstančių skaitytojų bendruomenę.
 
,,Kūryba yra skirta dalintis, nes antraip ji liktų juodraščiuose ir stalčiuose“, – sako vienas iš puslapio autorių Tomas Taškauskas. – „Būtent čia, socialiniuose tinkluose, gimsta naujieji lietuvių literatūros puslapiai. Mes visi esame šio posūkio, drįsčiau netgi teigti, šio istorinio įvykio amžininkai, liudininkai, dalyviai. Klausimas vienas, kada kritinė masė dabartinių rašytojų suvoks šį potencialą ir pradės kurti daugiau ir įvairesnių tekstų būtent socialiniams tinklams‘‘.
Būtent sekdami puslapio autorių kūrybiniais interesais bei pasinerdami į jų neišsemiamus fragmentų tolius, leidžiamės į kelionę pažvelgti į viską iš arčiau.
 
T.N.: Esame du Tomai – Tomas Norkaitis ir Tomas Taškauskas, kažkada kartu studijavome istoriją Vilniaus universitete. Nuo tada esame geri draugai ir mus vienija domėjimasis literatūra, poezija. Esame dalyvavę įvairiuose skaitymuose, ne kartą publikavę savo kūrybą įvairiuose leidiniuose, o štai Tomas jau yra anksčiau išleidęs ir savo poezijos knygą „Audrapaukščio monologas“.
 
Kokios idėjos pastūmėjo atidaryti tokį puslapį, kaip ,,Begalybės fragmentai‘‘?
 
T.N.: Gražių, tikrų žodžių niekada nebus per daug ir mes pamanėm, kad jų vis dar per mažai. Kad jų per mažai šiuolaikinėje mūsų poezijoje. Kad per daug vien tik žaidimo žodžiais. Mes nemanom, kad tai ką mes rašom, yra meno viršūnė, tačiau tai bandymas ir mums patiems grįžti prie kiek pamirštos tikresnės lyrikos. O facebook tinklas yra puikus būdas greitai pasiekti skaitytojus.

T.T. : Dažnai tekdavo išgirsti, kad šiuolaikinė poezija per sudėtinga ir per niūri. O ar įmanoma kurti kažką šviesaus, tačiau neprarandant tikrumo ir gelmės? Šis klausimas ilgai nedavė ramybės. Begalybės fragmentai tikriausiai buvo atsakymo į šį klausimą įsikūnijimas, gimęs iš noro kurti poeziją, kuri būtų arčiau žmonių širdies.

Kokiai auditorijai skirta Jūsų kūryba?

T.N.: Visiems, kuriems tie mūsų užrašyti „fragmentai“ ką nors sako, ką nors atliepia. Jei nieko nesako, tai matyt ir neskirti tam konkrečiam žmogui.  Norime parodyti, kad poezija gali būti tikrai įdomi ir kad tai dar nepasenęs ir neužmirštas dalykas. Netgi kaip tik – labai gyvas.

T.T.: Mūsų kūryba ypač skirta tiems, kuriems, kaip daugumai mūsų, trūksta laiko. Kelios minutės skaitant mūsų fragmentus suteikia galimybę prisiliesti prie begalybės, pabūti savo vidiniame pasaulyje.

Kokius skaitytojų atsiliepimus, reakcijas įvardytumėte kaip įsimintiniausias?

T.T.: Kai puslapis šventė vienerių metų gimtadienį rugsėjo 3 d., viena mergina parašė – kasdien laukiu jūsų minčių! Tokie žodžiai įkvepia ir įpareigoja. Kitas labai džiuginantis dalykas – įsimylėjėliai, kurie „tagina“ vienas kitą po „Begalybės fragmentais“

T.N.: Man labiausiai patiko vienos skaitytojos, Lauros, pasidalinimas įspūdžiu: „skaitau Jūsų kurtas eiles, mąstau, bet širdis lyg liepia negalvoti, o tiesiog skaityti“. Labai džiaugiuosi tai girdėdamas.

,,Begalybės fragmentų‘‘ turinys – jausmingi žodžiai, frazės, pamąstymai.  Kur semiatės minčių kūrybai?

T.N.: Tiesiog iš gyvenimo. Iš jo galima semtis ir semtis. Tiesiog reikia būti atviram, pastabiam, norinčiam išgirsti.

T.T.: Ir nenustoti stebėtis. Kasdien. Nes būtent nusistebėjimas padeda pamatyti savo kasdienybę ir supančią aplinką visiškai kitomis akimis. Pavyzdžiui, neseniai parašiau fragmentą apie pirmąsias šalnas ir norą dalintis šiluma apsikabinant. Paprasta, bet tokia nuostabi patirtis, kai pagalvoji!

Kaip manote, kokį poveikį skaitytojams gali suteikti Jūsų puslapyje talpinama kūryba?

T.T.: Mane patį „Begalybės fragmentai“ įkvepia, priverčia nusišypsoti arba iš naujo pajusti, kaip gera būti gyvam, gyventi ir priimti tai, kaip dovaną. Tikiuosi, kad panašiai jie veikia ir mūsų skaitytojus.

T.N.: Tikiuosi – teigiamą. Tai bandymas pačiam atrasti žmogų savyje ir susikalbėti su kitu žmogum. Ir tada pamatai, kiek visgi mes turim daug  bendro.

Visa tai, kas sudaro ,,Begalybės fragmentų‘‘ puslapį yra autorinė kūryba. Kokią įtaką ji turi Jums patiems?

T.N.: „Begalybės fragmentai“  man pačiam yra bandymas kartu ir kasdienybėje ieškoti kažko pozityvaus, kažko gražaus. Ir man tai labai patinka.

T.T.: Pirmiausiai, tokia kūryba mane moko pagarbos skaitytojui ir apskritai kitiems žmonėms. Taip pat pažadina bendrystės su kitais jausmą. Nepaisant visų socialinių statusų, sėkmių ir nesėkmių, daiktų, kuriuos turime arba kurių neturime, visi juk esame žmonės. Mus vienija panašios patirtys, visi ieškome atsakymo į tą patį klausimą – kaip būti laimingiems?

Jūsų parašytuose tekstuose akivaizdi meilė ir išgyvenama kančia. Kas gyvena Jūsų kūryboje – Jūs patys ar visai kiti pasakotojai?
 
T.N.: Geriau pasigilinus galima labai nustebti, kas gyvena kiekviename iš mūsų, kiekviename iš mūsų skaitytojų. Gatvėje juk mes visi vieni kitiems tik praeiviai, tačiau kiekvienas su savo istorija. Ir kiekvienas su tos istorijos pasakotoju.

T.T.: Visuose „Begalybės fragmentuose“, kuriuos parašiau, yra dalis manęs. Didesnė arba mažesnė. Mano prisiminimai, svajonės, kasdienybės detalės, jausmai ir apmąstymai. Nežinau, ar būtų prasminga dalintis dalykais, kurie man pačiam nieko nereiškia. Bet kartu tikiu, kad šie dalykai turi kažką artimo ir atpažįstamo kitiems.

Išduokite paslaptį. Kokia Jūsų tolimesnė veikla, susijusi su kūryba?

T.N.: Tikiuosi toliau nesustoti kurti. Kitaip sakant, kad fragmentai nesustos „kurtis“, o man pavyks juos pastebėti ir užrašyti. Galbūt iš to kada nors galėtų išeiti knyga, bet konkrečiuose planuose to dar nėra.

T.T.: Mano požiūriu, ateitis priklausys nuo mūsų skaitytojų. Kol kas man patinka, kaip viskas vyksta dabar – tiesiog kurti tekstus ir jais dalintis. Jei jausiu, kad skaitytojai nori popierinės knygos – ji būtinai pasirodys.

Kokią žinutę norėtumėte perduoti savo skaitytojams? 

T.T.: Kad gyventi yra dovana. Kad visi mes susiję. Kad kasdienybė įgauna naują prasmę, kai joje atsiranda vietos nekasdieniškiems dalykams.

T.N.: Vienas dalykas – norėti perduoti, kitas dalykas – ar tai pavyksta. Tiems, kam patinka mūsų tekstai, man atrodo, mums pavyko perduoti. Aš ir pats gerai nežinau kokią, bet tai turbūt apie tai, kad mes visi tampam vis labiau  visaip „išmanūs“, vis labiau protingi, bet ar laimingi? Galbūt mes čia kažką pamiršom? Pavyzdžiui – jausti. Galbūt pamiršom apie tokius dalykus, kaip, net gėda šiandien sakyti, nuoširdumas, atvirumas, tikrumas?

Nuotraukos iš autorių asmeninio archyvo bei ,,Begalybės fragmentų‘‘ puslapio paskyros socialiniame tinkle ,,Facebook‘‘
Komentarų nėra

Komentuoti

El. pašto adresas nebus skelbiamas.